Šaltinis – lietuve.lt, I. Nanartonytė, 2015 lapkritis

Keturi nuostabūs vaikai, mylimas ir mylintis vyras bei sėkmingas verslas. Dažnam atrodytų, kad gyvenimas Otiliją Straigienę išties lepina. Tačiau jau 15 metų Norvegijoje gyvenanti lietuvė atskleidžia, ką teko pereiti, kad pagaliau galėtų ramiai kvėpuoti. Veikliai moteriai, norinčiai ne tik būti mama, bet ir mokytis, plėsti verslą, prisidėti prie lietuvių bendruomenės veiklos, teko didelis iššūkis viską suderinti likus vienai. O akylas Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos žvilgsnis tik dar labiau sunkino padėtį. Perėjusi sunkumus, šiandien Otilija džiaugiasi tuo, ką pavyko susikurti, ir svajoja atrasti laiko savo aistrai – dainavimui.

Kas paskatino prieš maždaug 15 metų pakelti sparnus į Norvegiją?

Tuo metu studijavau ISM Vadybos ir ekonomikos universitete Lietuvoje ir dirbau kaip dainininkė, tad buvau apkeliavusi nemažai šalių. Į Norvegiją vykau tik apsidairyti, tikrai neplanavau joje apsigyventi. Tačiau netikėtai gavau gerą darbo pasiūlymą. Buvo žadama norvegiška alga. Tai skambėjo labai patraukliai. Metams gavau darbo vizą ir likau padirbėti Norvegijoje.

Kaip susipažinote su dabartiniu vyru?

Su dabartiniu vyru susipažinome labai seniai darbo reikalais. Jis man padėjo kurti įmonę, nes dirbo informacinių technologijų inžinieriumi. Administravo ir kūrė reikiamas programas, taip pat tinklalapį, dirbo rinkodaros srityje. Per daug metų tapome gerais bendradarbiais ir galiausiai susituokėme.

Ar buvo labai sunku įsitvirtinti: išmokti kalbą, susirasti būstą, darbą, žmonių, kurie padėtų adaptuotis?

Į Norvegiją atvažiavau 2000 metais. Tada Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė, viskas buvo daug sudėtingiau. Norint dirbti Norvegijoje, reikėjo gauti darbo vizą. Lietuvių čia gyveno labai nedaug, galėjau juos ant rankų pirštų suskaičiuoti. Nebuvo bendrijų, neturėjau kur kreiptis patarimo. Tautiečių ėmė daugėti, kai atsivėrė sienos ir jie galėjo laisvai migruoti.

Papasakokite apie savo įmonės „Litauisk Norsk Dokumentsenter“ įkūrimą ir plėtrą. Kiek žinau, Jums puikiai sekasi.

Dabar „Litauisk Norsk Dokumentsenter“ yra valstybės licencijuota buhalterinės apskaitos įmonė. Tačiau iš pradžių viskas buvo kitaip.
Pirmaisiais metais dirbau viena namie. Nemaniau, kad tai išaugs į didelę įmonę. Tuo metu laukiausi antrojo vaikelio ir BI Norvegijos verslo mokykloje mokiausi ekonomiką ir verslo teisę. Gilinausi į Norvegijos įstatymus, labiausiai sudomino mokesčių sistema. Supratau, kad užsieniečiai turi daug privilegijų Norvegijoje, tačiau jų neišnaudoja. Tad dalijausi informacija su draugais, pažįstamais ir padėjau jiems pasinaudoti savo teisėmis. Taip pradėjau teikti mokesčių grąžinimo paslaugą.
Jokios reklamos nebuvo, žmonės vieni iš kitų sužinodavo, kad yra tokia Otilija, kuri gali padėti parengti dokumentus ir susigrąžinti mokesčius. Pradėjau konsultuoti telefonu, klientai ateidavo ir į namus. Per kelerius metus klientų srautas sparčiai padidėjo ir nelabai galėjau priimti visus namuose. Tuo metu įmonėje jau dirbo keli pagalbininkai. Privalėjau darbo vietą iškelti iš namų. 2012 vasario mėnesį atidariau savo pirmąjį biurą. Buvo ne tik daug džiaugsmo, bet ir įtampos, ypač namie. Po kelių savaičių tapau vieniša mama su trimis vaikais, mažiausiajam buvo 1,5 metų. Sugyventinis tiesiog sėdo į automobilį ir išvažiavo į Lietuvą. Tuo metu aukštojoje mokykloje laikiau paskutinius egzaminus, rūpinausi savo nauja įmone su darbuotojais ir biuru. Visa atsakomybė buvo ant mano vienos pečių.
Kaip sakoma, nelaimė viena nevaikšto: iš savo buvusio sugyventinio gavau „dovanų“. Jis paskambino į Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybą „Barnevernet“ ir pripasakojo nebūtų dalykų: esą kokia aš baisi mama. Turėjau dar daugiau reikalų.
Tam tikrais momentais norėjau viską mesti, ištrūkti iš tokios baisios padėties. Bet išsiverkusi viena kambaryje stojausi ir ėjau pirmyn. Vaikai buvo mano varomasis variklis. Namie su jais užsimiršdavau. Jų nuoširdumas ir teikiamas džiaugsmas man buvo kaip terapija. Darbe buvo nuostabus kolektyvas, tikra palaikymo komanda. Draugai taip pat manimi tikėjo. Esu jiems visiems labai dėkinga. Įdomu, kad visą šį laiką dirbau su dabartiniu savo vyru, jis buvo mano kolega ir geras draugas. Tada nebuvau net pagalvojusi, kad mes susituoksim.
Tuo metu buvau išrinkta Norvegijos lietuvių bendrijos valdybos nare. Bendruomeninė veikla man buvo labai įdomi, atsidaviau jai su visa aistra. Didžiausia problema buvo laiko stygius. Kaip viską suspėti? Turėjau planuoti savo laiką. Svarbiausia, kad mano veiksmus vis dar sekė „Barnevernet“. Jie stebėjo, ar tikrai turiu laiko auginti savo vaikus. Aš, žinoma, su jais bendradarbiavau, jie galėjo bet kada ateiti į mano namus ir patikrinti, ar būnu su vaikais po 17 val., kai šie jau grįžę iš mokyklos, darželio. Tad iš darbo iškart bėgdavau namo. Tomis dienomis, kai mergaitės šokdavo balete iki 18 val., galėdavau valanda ilgiau dirbti. Suguldžiusi vaikus miegoti, vėl griebdavausi darbo arba mokslų. Kuriant verslą, buvo labai svarbu į jį investuoti kuo daugiau laiko.
Po kiek laiko pastebėjau, kad ėmė sparčiai kristi svoris, nes nebūdavo laiko pavalgyti, o miegodavau apie 4 valandas. Bet nebuvo kada sirgti ar gailėtis savęs. Džiaugiausi, kad verslas nežlugo ir puikiai sekasi. Siekiau per pavasarį įmonei „Litauisk Norsk Dokumentsenter“ pritraukti 1000 klientų. Mes šį tikslą pasiekėme, klientų buvo dvigubai daugiau.
„Barnevernet“ vasarą baigė bylą, nes nenustatė priežasčių, dėl kurių negalėčiau auginti savo vaikų. Galėjau kvėpuoti ramiau. Baigiau mokslus, gavau bakalauro diplomą. Atsirado daugiau laiko, jį išnaudojau įmonei plėsti. Dabar įmonė turi du padalinius – Osle ir Dramene. Daugiausia teikiame buhalterinės apskaitos paslaugas. Taip pat tvarkome dokumentus ir privatiems asmenims padedame susigrąžinti mokesčius.

Nuo ko patartumėte pradėti lietuviams, panorusiems kurti verslą Norvegijoje?

Mano patarimas būtų nebijoti ir veikti – steigti įmonę. Taip pat labai svarbu iš karto pradėti mokytis norvegų kalbos. Jei norite dirbti pagal specialybę ir gauti gerą algą, reikia mokėti šią kalbą.

Kokios srities verslą lietuviai ryžtasi kurti dažniausiai?

Dažniausiai lietuviai steigia statybos įmones, ir daugumai jų sekasi puikiai. Moterys prižiūri vaikus, teikia valymo, grožio paslaugas, verčiasi maisto gamyba. Dažniau pasirenkamos sritys, kuriose nereikalaujama mokėti norvegų kalbą.

Su kokiomis problemomis dažnai susiduriama kuriant verslą, kokių klaidų pastebite?

Didžiausia problema – taisyklių, įstatymų neišmanymas. Dažnai lietuviai pradeda siūlyti norvegų kultūrai nepriimtinas, nepaklausias paslaugas ar prekes, todėl būna sunku įeiti į norvegišką rinką. Pavyzdžiui, lietuviškų cepelinų norvegai nevalgė ir nevalgys, gal vieną kartą paragaus. O jei atidaroma vien lietuviškų patiekalų kavinė, tai tikrai sunku pritraukti vietinių klientų. Lietuviai lankosi tokioje kavinėje, bet jų nėra tiek daug, kad verslas išgyventų.

Esate minėjusi, kad čia atvyksta lietuvių iš Airijos, Anglijos, kitų Europos šalių. Kaip manote kodėl?

Pastebėjome, kad lietuviai ne tik emigruoja, bet ir pradeda migruoti. Priežastis labai paprasta – žmonės ieško, kur geriau. Matome ir skirtumų tarp migruojančių lietuvių ir emigrantų. Žmonės, atvažiavę iš Airijos, Anglijos, yra apsukresni ir iš karto gilinasi į Norvegijos mokesčių sistemą, taisykles. O tiesiogiai iš Lietuvos atvykę lietuviai atrodo pasyvesni. Žinoma, yra išimčių, negalima to pasakyti apie visus.

Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie niekada nebuvo dirbę svetur ir girdėdami tautiečių sėkmės istorijas mano, kad užsienyje netgi lengviau nei savo šaly?

Manau, kad bet kurioje šalyje – tiek Lietuvoje, tiek svetur – reikia pasiraitoti rankoves ir padirbėti, jei nori ką nors pasiekti.

Kodėl nusprendėte įkurti lietuvių bendruomenę?

Lietuvių bendruomenę kūriau būdama Norvegijos lietuvių bendrijos, įsikūrusios šalies sostinėje, valdybos nare. Problema buvo ta, kad gyvenau už 45 km nuo Oslo ir norėjau leisti vaikus į lituanistinę mokyklą, o ji buvo tik Osle. Pastebėjau, kad yra daugiau vaikų, kurie norėtų lankyti lietuvišką mokyklą, bet dėl atstumo to daryti negali. Todėl nusprendžiau atidaryti naują lituanistinę mokyklą Dramene.
Visą vasarą dirbome, rinkome mokytojus, mokinius, ieškojome patalpų. Nusprendėme, kad bent laikinai pamokos vyks įmonės „Litauisk Norsk Dokumentsenter“ biure. Rugsėjo 1 d. viskas buvo paruošta ir šventėme lituanistinės mokyklos „Žilvinas“ atidarymą. Pirmaisiais metais turėjome 60 mokinių. Šiuo metu mokykla yra jau senokai perkelta į didesnes ir tinkamesnes patalpas. Toliau sėkmingai vykdo veiklą.
Įsteigus mokyklą Dramene, atsirado ir naujos bendrijos poreikis. Tad įkūrėme Drameno lietuvių bendriją. Pirmąją kadenciją jai pirmininkavau aš. Taip pat tapau Norvegijos lietuvių bendrijos pirmininke. Vienu metu susidarė daug veiklos. Todėl pasibaigus kadencijoms nebekandidatavau į valdybą. Pasitraukiau pailsėti. Bendrijos toliau sėkmingai vykdo veiklą su kitais vadovais.

Kaip manote, koks lietuvio įvaizdis formuojasi Norvegijoje?

Lietuvio įvaizdį formuojame mes patys. Darbdaviams lietuviai patinka, nes jie ateina dirbti, o ne slampinėti su kavos puodeliu. Mūsų tautiečiai lankstūs, gali dirbti viršvalandžius ir savaitgalius, o vietinius reikėtų įkalbinėti tai daryti. Todėl, norvegų nuomone, lietuviai yra gera darbo jėga. Žinoma, visada būna išimčių.

Ar plačiai nuskambėjusios kelių tautiečių istorijos apie Norvegijos vaiko teisių tarnybos atimtus vaikus sukėlė nerimą tarp Jūsų aplinkos lietuvių? Ką manote apie vaikų auklėjimą šioje šalyje?

Šios istorijos tikrai sukėlė lietuvių nerimą. Pati susidūrusi su „Barnevernet“, suvokiu tik tai, kad yra dvi medalio pusės. Vaikų neatiminėja visiškai be priežasties. Galėjo kilti nesusipratimų dėl skirtingos kultūros ir nepakankamo kalbos mokėjimo. Nežinome vaikų atėmimo bylų smulkmenų, todėl neturiu teisės kurią nors pusę ginti ar nuteisti. Galiu kalbėti tik apie savo atvejį. Prisimenu, kad „Barnevernet“ didelės baimės man nekėlė. Turėjau dažnai su jais susitikti. Tai nebuvo malonu, atrodė, kad švaistau laiką. Vis dėlto sukandusi dantis su jais bendradarbiavau ir atvirai rodžiau savo gyvenimą. Nustebino jų išvados, jog turiu mažiau dirbti ir gal net mesti mokslus, kad būčiau su vaikais. Daug metų gyvenusi Norvegijoje, maniau supratusi jų kultūrą. Aš sau mąsčiau: juk turiu dirbti, išlaikyti tris vaikus viena, o jie mane stabdo ir trukdo, valgo mano brangų laiką. Sutikau su jų išvadomis ir stengiausi būti su vaikais po darbo ir savaitgaliais. Kai šie užmigdavo, vėl galėdavau dirbti ir mokytis. Darbe būdavau jau 5–6 val. ryto, kad galėčiau anksčiau grįžti vakare ir būti su vaikais. Mano paros valandos būdavo visiškai suplanuotos.

Ar Norvegijoje jaučiatės sava?

Norvegijoje jaučiuosi užsienietė – lietuvė. Praradau viltį tapti sava. Pragyvenusi 15 metų, puikiai mokėdama norvegų kalbą ir išmanydama jų kultūrą, įstatymus, sistemą, esu užsieniete, kaip ir mano vaikai. Apsidairiusi aplinkui, matau, kad taip gyvena dauguma imigrantų. Net perkėliau vaikus į tarptautinę mokyklą, kad jie neturėtų štampo – užsienietis.

Ar Jums netrūksta ankstesnės veiklos, t. y. dainavimo?

Ankstesnės veiklos labai pasiilgstu. Širdyje esu menininkė. Planuoju kelerius metus į priekį, vis ieškau laiko meninei veiklai.
Namie viskas jau aprimo, sumažėjo skirtingų veiklų. Gal jau ir laikas dainavimui nebe už kalnų.

Kaip keitėsi Jūsų santykis su Lietuva gyvenant svetur?

Lietuvė visada buvau ir būsiu. Bet natūralu, kad, negyvendami Lietuvoje, nutolstame, vis rečiau aplankome tėvynę. Nors ir mažai joje lankomės, bet stebime, kas vyksta šalyje. Manau, gyvendama Norvegijoje tapau didesnė patriotė.